Motinystė pilna intensyvių emocijų, tiek pozityvių, tiek negatyvių. Tarp jų pyktis, neviltis, gėda, nuolatinis nerimas, nusivylimas savimi, kaltė, kad kažką darau ne taip susipynę kartu su mamiška laime ir nuostabiomis akimirkomis, kurias gali padovati tik vaikai.

- Pyktis, nes peržengtos mano ribos, mane užgauna, nepatenkinti mano poreikiai. Kartais atrodo, kad pyktis toks stiprus, kad nebesusivaldysiu. Atrodo, kad visas pasaulis slysta iš po kojų ir pradedi abejoti, ar dar save kontroliuoji.
- Vienišumo jausmas, nors jau ir nesi viena, bet atrodo, kad likai viena ir niekas tavęs nesupranta.
- Kaltė, kad blogai auginu, kad blogai auklėju, kad nesusitvarkau tiek namų, tiek ir su savimi.
- Gėda, kad turiu jausmus kurių "turėčiau neturėti". Gėda už pykčio priepuolius. Kad nesu mama, kuria visada norėjau būti. Dėl to, kaip mano vaikai elgiasi ir dėl to, kaip į tai reaguoju aš.
- Nusivylimas savim ir tuo kokia mama esu, kad kitoms sekasi geriau, kad kitos derina ir veiklas ir save realizuoja, o va man nepavyksta.
Kartais nenorimos emocijos užlieja taip stipriai, kad nebeaišku nei ką daryti, nei ką su savimi daryti.